Slaugytoja Alina dalinasi darbo patirtimi Švedijos ligoninėje
Į Švediją nusprendžiau važiuoti paskui vieną brangią kolegę, kuri ten dirbo jau kelis metus – taip pat išvyko baigusi įmonės SLS kalbos kursus. Iš jos gavau stiprių patarimų į ką atkreipti dėmesį mokantis kalbą ir, apskritai, kad tam reikia skirti daug dėmesio: „Gerai išmoksi kalbą – bus lengva dirbti“, „Nori sklandžiai išmokti kalbą – tuo laikotarpiu turi pamiršti kitus dalykus ir mokytis – dieną ir naktį„.
Pasitariau su artimaisiais ir žengiau šį žingsnį – pasinėriau į kalbos mokymosi pasaulį. Užsibrėžiau tikslą išmokti kalbą ir išbandyti slaugytojos darbą Švedijoje – už visiškai kitą užmokestį. Nepaisant to, kad namie du maži vaikai, abejonių daugiau nekilo. Neleidau sau tokių minčių kaip „gal vėliau“, „gal kitais metais“, „reikia apgalvoti“, „norėčiau, bet..“ Pasakiau sau tik – „Pirmyn!“.
Turėjau dėkingą dekretinių atostogų laiką, kurio metu, su tėvų ir auklės pagalba, galėjau mokytis kalbos. Jau po pirmos pamokos buvau sužavėta, labai patiko mokytoja Ingrida, patiko švedų kalba. Mokytis buvo itin sunku, bet rezultatai mane džiugino, įkvėpdavo tolesniam mokymosi procesui. Visus egzaminus išlaikiau iš pirmo karto.
Po intensyvių, sunkių, bet sėkmingų kalbos kursų gavau darbo vietą – išvykau į pirmąjį projektą, Linköping universitetinę ligoninę, intensyvų chirurginį skyrių. 4 savaites dirbau Švedijoje, 2 grįždavau į Lietuvą ilsėtis. Nuo daugybės naujovių, pastovaus visos informacijos žymėjimo į kompiuterį, dar neryžtingo bendravimo ar baimės kažko nesuprasti, pradžioje jaučiausi prislėgta, buvo nelengva. Švedijoje darbo struktūra visai kitokia. Supratau, kad tokiame intensyviame skyriuje su tokia menka kalbos praktika man dar kiek per anksti. Bet supratau viena – darbo pradžioje reikia nebijoti paklausti, prašyti, kad parodytų – nes tai daug kartų geriau, negu padaryti klaidą. Sekantis projektas buvo Gävle mieste, trumpalaikės slaugos namuose, kur dirbti ir kasdien tobulėti kalboje sekėsi puikiai. Su savo pacientais likdavau po darbo ir labai daug kalbėdavome, bendravome.
Pasibaigus šiam projektui, iš karto išvykau į kitą – atgal į Linköping universitetinę ligoninę, infekcinį skyrių, kur dirbu iki šiol, jau trečius metus. Su kolegėmis, su pacientais ir jų artimaisiais, su gydytojais santykiai geri ir net labai šilti. Švedai labai draugiški ir labai užjaučiantys.
Švedijoje gyvenu netoli ligoninės (5 min autobusu, 10 min dviračiu, 30 min pėsčiomis ). Gyvenu moderniame VALLASTADEN rajone, puikiame 3 kambarių bute, kurį dalinuosi su kita kolege iš Lietuvos.
Darbas Švedijoje man labai patinka, nes mano specialybė čia labai vertinama. Turiu apie 6 – 8 pacientus, slaugytojų padėjėjai dirba puikiai, labai daug padeda, pavyzdžiui: ima kraujo tyrimus, kateterizuoja, daro perrišimus. Dirbama komandoje, visą laiką vyksta komunikacija – labai daug kalbama apie darbo procesą bei atliktus darbus, rezultatus, planus, pasiūlymus.
Visiems slaugytojams, norintiems pabandyti savo jėgas Skandinavijoje, bet nesiryžtantiems, siūlyčiau tikrai nebijoti naujovių, būti stipriems, nugalėti baimes ir pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ypač kai siūloma galimybė išmokti švedų kalbą per gana trumpą laiką ir iš karto po kursų dirbti Švedijoje. Jūs tikrai galite ir nusipelnėte gyventi geriau!
Su šypsena,
Alina Kšanienė